BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Svajonė

Dažnai jaučiuosi, kad netinku šiam laikmečiui, neidealizuoju turto ir laisvo elgesio, kas būdinga dabartiniam jaunimui. Jaučiuosi labiau gyvenantis kokiais 1930 metais. Pasvajokime, kaip būtų, jeigu būtų istorija susiklosčiusi kiek kitaip.

1926 metais tautininkai, su Smetona priešaky valdė Lietuvą autoritarine valdymo forma. Smetona puoselėjo tautos kultūrą, kūrė Lietuvos elitą. Tuo metu žmonės buvo paprasti, kaimuose buvo bendruomenės kultūra (jeigu viena šeima kepdavo duoną, tai pakviesdavo kaimynus į šventę ir t.t), žmonės keldavosi su saule ir eidavo miegoti kai ji nusileidžia, buvo prisirišę prie gamtos.

Miestuose buvo kuriamas lietuviškas elitas. Žmonės susitikdavo ir skirdavo pasimatymus karo muziejaus sodelyje, o ne kaip dabar - akropolyje. Žmonės buvo paprasti ir laimingi. Jiems nereikėjo n daiktų, kad būtų laimingi. Žmonės negalvojo, kad laimė yra piniguose. Žmonės negalvojo, kad vaikai yra našta ir reikia pirma turėti namą, pinigų ir karjerą, kad galėtum juos išauginti. Žmonės suprato, kad vaikams svarbiausia yra meilė. Nebuvo visokių dabartinių nesąmonių, kaip feminizmas, depresija, tolerastija, menkavertiškumai ir pan.

Lietuviai suprato, kad jiems nebūtinai reikia turėti vyresnį brolį, nereikia jokių sąjungų. Jie buvo nepriklausomi. Dabar, griuvus SSRS, įstojome į Europos socialinstinių resupublikų sąjungą ir vėl atsisakėme savo nepriklausomybės.

Būtent po tokio tautinio autoritarinio valdymo, išugdžius tautišką Lietuvą, galėjo atsirasti tautinė demokratija, kur tauta būtų pakankamai išsilavinusi ir nerinktų komunistų ar populistų valdžion, o rinktų tuos, kurie dirbtų lietuviams ir Lietuvai. Gaila, bet viską sugadino raudoni šunys, atėmę iš mūsų namus, sunaikindami Lietuvos geriausią genofondą, lietuvišką elitą, sugadindami sąmonę.
Taip sovietai sugadino tobulą valstybę - nepriklausomą Lietuvą. Tebūna jie prakeikti.

Rodyk draugams

Išvada?

Tiesiog nesu toks, kuris merginas traukia. Paprasčiausiai būdamas savimi esu per daug neįdomus. Tikriausiai.

Rodyk draugams

Tobulas komentaras

“Rasizmas blogai.. Sovinizmas dar dar pateisinama..”

Rodyk draugams

Apie tai, kas yra tikra ir apie tai, kas yra manoma, kad yra tikra

Platono “olos alegorija” (Valstybė, VII knyga).

 

-         
(…) Įsivaizduok žmones olą primenančiame požeminiame
būste. Per visą jį driekiasi platus šviesos ruožas. Tų žmonių kojos ir kaklas
iš pats mažens surakinti grandinėmis, todėl jie negali pasijudinti iš vietos ar
pasukti galvos į šalį ir visą laiką mato tik tai, kas yra prieš juos. Jie yra nugara
į šviesą, kuri sklinda nuo toli aukštumoje degančios liepsnos. Tarp liepsnos ir
kalinių aukštai eina kelias, atskirtas nedidele pertvara, primenančia uždangą,
virš kurios fokusininkai rodo savo stebuklus (…)

-         
Įsivaizduoju.

-         
Įsivaizduok, kad už šios pertvaros žmonės neša visokius
daiktus, laikydami juos taip, kad jie išsikiša virš pertvaros; neša jie ir
statulas ir visokiausius gyvų būtybių atvaizdus, padarytus iš akmens ir medžio.
Vieni nešdami kalbasi, kiti tyli.

-         
Keistas vaizdas ir keisti kaliniai – pasakė Glaukonas.

-         
Jie panašūs į mus.(…)Visų pirmą ar tu manai, kad jie
yra matę ką nors kita, (…), išskyrus šešėlius, kuriuos ugnis meta ant prieš
juos esančios sienos?

-         
Kaipgi matys, jei visą gyvenimą negali pajudinti
galvos?

-         
(…) Jeigu kaliniai galėtų kalbėtis tarpusavyje, ar tu
manai, kad jie šešėlių, kuriuos mato, nelaikytų pačiais daiktais ir nevadintų
jų daiktų vardais?

-         
Be abejo.

-         
(…) Ties kaliniai tikrovę laikytų ne ką kitą, o pro
šalį nešamų daiktų šešėlius.

-         
Būtinai taip būtų.

-         
Dabar, - pasakiau, - pažiūrėk, kas būtų, jei juos
išlaisvintų iš grandinių ir pagydytų nuo to neišmanymo. (…) Jei kuriam nors iš
jų nuimtų grandines ir priverstų jį atsistoti, pasukti galvą, vaikščioti,
pažvelgti aukštyn – į šviesą, visa tai jam sukeltų skausmą, ir, šviesos apakintas,
jis negalėtų žiūrėti į daiktus, kurių šešėlius matė iki šiol. Kaip tu manai, ką
jis pasakytų, jei kas imtų jam tvirtinti, kad iki šiol jis matydavo tik niekus,
o dabar yra kur kas arčiau būties ir regi daug tikresnius dalykus (…) Ar tau
neatrodo, kad jis labai sutriktų ir tai, ką matė anksčiau laikytų žymiai
tikresniu dalyku negu tai, kas jam rodoma dabar?

-         
Žinoma, laikytų.

-         
O jeigu jį priverstų žiūrėti tiesiai į pačią šviesą,
jam imtų skaudėti akis, ir jis apsisukęs bėgtų atgal prie tų daiktų, kuriuos
įstengia matyti, ir manytų, jog jie tikresni už tuos, kuriuos jam rodo.

-         
Taip būtų, - pritarė Glaukonas.

-         
O jeigu, - tariau, - kas nors jėga temptų jį šlaitu
aukštyn ir nepaleistų tol, kol neišvilks į šviesą, argi jis nekentėtų ir
nesipiktintų šitokia prievarta/ o iškopęs į viršų, jis būtų apakintas stiprios
šviesos ir negalėtų įžiūrėti nė vieno iš tų tikrų daiktų, apie kuriuos jam
kalba

-         
Taip, iš karto tikrai negalėtų įžiūrėti.

-         
Kad galėtų pamatyti visa, kas yra ten, viršuje, jis
pirmiau turėtų priprasti. Pradėti reikia nuo to, kas lengviausia: iš pradžių
žiūrėti į šešėlius, paskui – į žmonių ir daiktų atspindžius vandenyje, o jau po
to – į pačius daiktus; be to, (…) jam būtų lengviau (…) žiūrėti į žvaigždžių
šviesą ir Mėnulį, o ne į Saulę ir jos šviesą.

-         
Be abejo.

-         
Galų gale, manau, jis jau galėtų žiūrėti ir į Saulę –
ne į apgaulingą jos atspindį vandenyje ar kurioje kitoje jai svetimoje
aplinkoje, o į pačią Saulę, esančią įprastinėje savo vietoje, ir įžvelgti jos
savybes.

-         
Žinoma.

-         
Tada jis prieitų išvadą, kad nuo Saulės priklauso ir
metų laikai, ir metų tėkmė, kad ji valdo visą regimajame pasaulyje ir pati
kažkokiu būdu yra priežastis viso to, ką jis ir kiti kaliniai matė oloje.

-         
Aišku, kad pagaliau jis prieitų tokią išvadą.

-         
Na, o jeigu jis prisimintų savo ankstesnį gyvenimą,
tenykštę išmintį ir savo kalėjimo bendrus, ar tu manai, kad jis nelaikytų
palaima savo padėties pasikeitimo ir negailėtų savo draugų?

-         
Netgi labai gailėtų.

-         
O jeigu jie tenai reikšdavo pagarbą ir girdavo vienas
kitą, apdovanodavo tą, kuris geriausiai įžiūrėdavo pro šalį slenkančius daiktus
ir geriausiai įsimindavo, kas paprastai pasirodydavo pirmiau, kas vėliau, o kas
kartu, ir pagal tai nuspėdavo, kas bus, ar tu manai, kad tas, kuris jau
išsilaisvino, trokštų šito ir pavydėtų tiems kaliniams, kurie ten yra gerbiami
ir viešpatauja? (…) Įsivaizduok dar štai ką. (…) Jei šitas žmogus vėl
nusileistų į olą ir užimtų savo ankstesnę vietą, ar jo akių neuždengtų tamsa,
taip staiga pasitraukus nuo Saulės šviesos?

-         
Žinoma, uždengtų.

O jei jam vėl tektų rungtis su tais amžinais kaliniais,
aiškinantis, kas yra tie šešėliai? Kol jo regėjimas nesusilpnės ir akys
neapsipras – o tam prireiktų nemaža laiko, - ar jis nekeltų jiems juoko? Ar
nesakytų jie, kad, užkopęs aukštyn, jis sugadino akis, ir todėl

-         
nesą verta nė mėginti išlipti į viršų? O to, kuris
bandytų juos išlaisvinti ir išvesti į viršų, argi jie nenužudytų, jei tik jis
pakliūtų jiems į rankas?

-         
Nužudytų.

Rodyk draugams

Krizė arba kaip atiduodami pinigai žydams

Raginčiau paskaityti Zeppelinus blogą.

Rodyk draugams

Meškiukai ir meilė skirta ne man

Yra viena mergina, apie kurią paskutiniu metu nebegaliu negalvoti. Ji - meškiukas, tiek išvaizda, tiek vidumi. Visiškas mano merginos idealas. Susipažinau su ja vienoje šventėje, turėjome gerą laiką. Na ir ji man patiko, labai stipriai susižavėjau ja. Atsisveikindami net pasibučiavom, tada grįždamas namo buvau paskendęs fantazijose. Bet.. Grįžus namo jau savaitė laiko, kaip nevyksta joks kontaktas. Vis parašau jai, ji atrašo taip šaltai. Ir galiu pasakyti, kad taip nutiks bet kada. Tai yra merginų sąmonėje.
Jeigu domiesi mergina, sakai jai komplimentus, rodai iniciatyvą - jai būna visiškai nusispjauti į tave, laiko vaikiną nieko vertu, lengvai laimėtu trofėjumi.
Jeigu merginai šiek tiek parodai dėmesio, tada ji jeigu to nori, rodo dėmesį tau, susižavi tavimi, tada gali kažkas gautis.
Bėda ta, kad man patinka meškiukai. Man jie patinka labai. Aš tiesiog negaliu nieko nedaryti. To pasekoje ir įvyksta tai, ką minėjau - nieko nesigauna. Tačiau vistiek nematau išeities kitos. Reiktų save žiauriai varžyti, nesakyti nieko merginai, sukaustyti save į rėmus, kad kažkas gautųsi. To padaryti aš negaliu, nes man meškiukai yra labai svarbūs.

Todėl praktiškai visada turėsiu vien nesėkmes su meškiukais. Ot kvailas merginų įprotis.

Rodyk draugams

Nesuprantu antifa anarchistų

Bandžiau domėtis kairiųjų ideologija, anarchizmu, antifašizmu. Man keli punktai atrodo visiškai nelogiški. Pasidalinsiu juos su jumis, gal kas sugebės atsakyti į juos.
Kalbėdamas apie antifa, turiu galvoje komunistuojančius anarchistus, anarchistus, antifa, ultrakairiuosius.

Taigi antifa neretai pasisako už globalizmą - vieną pasaulio valstybę. Neretai iš jų lūpų nuskamba tokie lozungai, kaip “Aš - pasaulio pilietis”, “Kam tos valstybės?”, “Už vieną pasaulio kalbą” ir pan.
Antifa pasisako prieš autoritarizmą, prieš lyderius, už individo laisvę ir apsisprendimą.
Kyla klausimas, kodėl pasisakydami prieš žmonių valdymą, jie gali pasisakyti už vieną pasaulio valstybę, kur visi būtų valdomi siauro žmonių tarpo? Kur individas būtų 0? Sukūrus vieną pasaulio valstybę išnyktų(būtų išnaikinti) skirtumai, taip atsirastų žmonių lygybė, tačiau individas būtų sunaikintas. Skirtumų sunaikinimas kartais nėra žmonių skirtingumo sunaikinimas taip pat? Paverčiant juos viena pirkimo-darbo mase? Kur logika?

Vienas labiausiai utopinių antifa teiginių - jokių lyderiu. Tai iš esmės prieštarauja gamtai. Visada bus lyderių ir tų, kurie jų klauso. Paprasčiausiai vieni žmonės yra linkę į teoriją, protinį darbą, kiti į veiksmą, fizinį darbą. Kiekvienoje bendruomenėje bus žmonių, kurie yra labiau gerbiami, vyresni ir t.t Jie ir yra lyderiai. Lyderis gali būti nebūtinai diktatorius, toks gali būti ir idėjinis lyderis, ir smurto lyderis ir pan. Tarkim K. Marx’as buvo žmogus, kuris yra turbūt dabartinių neomarksistų idėjinis lyderis, kuriuo neretai žavisi ir mūsų antifa anarchistai. Tai čia toks pasakymas - jokių lyderių? Labiausiai mane juokina antifa anarchistų Che Gaveros idealizavimas. Jis, negana to, kad buvo lyderis, dar yra yra žudikas, rasistas ir neigiamai nusistatęs prieš moteris. Be to tai žmogus, kuris pasisakė už 3 pasaulinį karą. Tai yra faktai. Jo atvaizdai yra tikrai populiarųs antifa gretose. Juokingas yra toks žudiko laikymas stabu, lyderiu. Ypač iš tų, kurie pasisako prieš lyderius.

Sekantis logikos trūkumo pavyzdys - antifa simpatijos komunizmui. Na galit neigti, galit ne, tačiau jos tikrai jaučiasi. Vien simbolika, komunistinių švenčių šventimas ir panašiai. O kas buvo komunizmas? Tai iš esmės tas pats fašizmas, tik jau nebe rudasis, o raudonasis. Kuris, beje, tuos pačius anarchistus susodino į kalėjimus/išžudė.

Turbūt bus papildyta ši tema, bet šiuo metu šie dalykai toje ideologijoje labiausiai rėžia akį.

Rodyk draugams

Lyčių lygybė

Vyras ir moteris niekada nebus lygūs tol, kol jie neatsisuks į senovės lietuvių pasaulėžiūrą, kur vyras ir šeimos skydas nuo pavojų, gynėjas, būsto ir maisto tiekėjas, o moteris - vaikų ir šeimos židinio sergėtoja. Būtent tokioje senovinėje sistemoje abiejų lyčių indėlis buvo vienodai reikalingas. Tuomet ir buvo tikroji lyčių lygybė.
Dabartinis feministinis judėjimas labiau skatina priešiškumą tarp lyčių, nei lygybę. Jis skatina, kad merginos darytų tuos dalykus, ką per amžius geriau darė vaikinai. Tai greičiau ne lyčių lygybė, o lyčių sutapatinimas, sukuriant vieną lytį. Turbūt manoma, kad viena lytis jau automatiškai bus lygi.
Taip, ji bus lygi. Tačiau taip ji sunaikins būtent tą lyčių skirtingumo grožį, harmoningumą.

Dėkui vienai feministei už šiandienos pokalbį, kas ir paskatino čia parašyti.

Rodyk draugams

Rinkimai - Grybauskaitė

Komunistai
blogi iš dalies yra todėl, kad turėjo blogus mokytojus. Dalia
Grybauskaitė - viena iš jų, okupacijos metais dirbusi dėstytoja
komunistų aukštojoje partinėje mokykloje.

    Blogais žmonėmis pasitikėti negalima, o jų mokytojais - juo labiau.

    Dalia Grybauskaitė - komunistė, aukštosios komunistų partinės mokyklos dėstytoja.

    Gimė 1956 m.

    Tais laikais žmonės dirbti pradėdavo dažniausiai ne vėliau
kaip sulaukę 23 metų. Taigi 1979. Tačiau jūs niekur nerasite jos
biografijos, kurioje būtų nurodyta kur ir kuo ji dirbo iki
nepriklausomybės atkūrimo.

   Universitetą baigė - Leningrade.

   Mokslinį laipsnį gavo - Maskvoje.

   Bet kur dirbo - nė žodžio. Turbūt gėda?

   Ar reikia Lietuvai tokio prezidento, kuriam gėda savo biografijos?

   Kolaborantus reikia teisti, o ne į valdžią rinkti.

Šaltinis - lndp.lt forumas. Nuo savęs pridėčiau, kad dar ji galimai yra ES statytinė.

Rodyk draugams

Renginys

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »