BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žydai, krikščionybė, pagonybė

Straipsnis iš “Gabija”, 2001-07-21 Nr. 3

Autorius: Marcus Eli Ravage (žydas) Perspausdinta iš

THE CENTURY MAGAZINE 1928 sausis

Žinoma, jūs piktinatės dėl mūsų. Ir nėra jokios prasmės teigti, kad ne. Taigi negaiškime laiko neigimams ir alibi. Jūs tai žinote, ir aš tai žinau, taigi mes suprantame vieni kitus. Pritarkite, kai kurie jūsų geriausi draugai yra žydai, ir visa kita. Manau, kad tai ašjau keletą kartų girdėjau. Ir aš taip pat žinau, kad jū s nepuolate manąs asmeniškai, “manęs” žydo, kaip puolate mus savo didmenine mada, nes aš esu kitoks nei jūs, ir negi jūs nežinot, aš esu toks pat geras kaip ir jūs. Tas nedidelis atleidimas, beje, neleidžia man jaustis dėkingu, tačiau dabar tai nesvarbu. Tai tų, kurie agresyvūs, lipantys, stumiantys, materialistai, jūs ir nemėgstate. Žodžiu tų, kurie jums taip primena jūsų pačių kylančius brolius. Mes puikiai suprantame vieni kitus. To aš nelaikau prieš juos.
Tegu bus pagarbinta mano siela, aš nieko nekaltinu už kieno nors nemėgimą. Labiausiai mane intriguoja šioje priešžydinėje kampanijoje, kaip jūs tai vadinate, tai, kad jū s taip gudriai ir suktai išsisukinėjate, jog atrodo kenčiate nuo savo pačių sąžinės taip, kad jei ne apsimestumėte, jaustumčte erzulį.
Taip yra ne dėl to, kad esate mėgėjai: jau beveik penkiolika amžių jūs tuo užsiimate. Tačiau stebint jus ir girdint jūsų vaikis kus pretekstus, galima pagalvoti, kad jūs patys dorai nežinote apie ką visa tai. Jūs mūsų nemėgstate, bet patys nežinote kodėl. Kas antrą dieną vis sugalvojatc pasiteisinimą “priežastį” kaip patys ją vadinate. Pilate į krūvą pasiteisinimus, kuriuos sugalvojote per tuos šimtmečius ir vis galvojate naujus, nors kiekvienas naujas pasiteisinimas yra vis juokingesnis ir paneigiantis prieš tai buvusį.
Prieš daug metų aš girdėjau, kad mes buvome nešvarių pinigų gamintojai ir komerciniai materialistai; dabar skundžiamasi pašnibždomis, kad nėra tokios srities nei mene, nei profesijoje, kuri būtų saugi nuo žydų invazijos. Mes esame, kaip jūs linkę manyti, iš vieno klano ir išskirtiniai, kadangi mes nekuriame santuokų su jumis ir mes taip pat esame lipikai ir stūmikai ir blogis jūsų rasinei integracijai.
Mūsų pragyvenimo lygis yra toks žemas, kad mes kuriame jums lindynes ir saldainių industrijas ir taip gerai, kad tiesiog išgyvendiname jus iš geriausių jūsų rezidencijų. Mes sumažiname savo patriotinę pareigą karo metu, kadangi iš prigimties esame pacifistai ir mes esame labiausiai laimėję iš tokių karų (skaitykite “Senųjų Ziono narių protokolus”).
(AROGANTIŠKU ŽYDAI BET ICAIP TIKRA BYLA PRIEŠ ŽYDUS
Mes tuo pačiu metu esame kapitalizmo įkūrėjai ir pasekėjai ir aršiausi jo priešai. Žinoma, istorija neturi nieko panašaus į mus dėl mūsų nepastovumo. Ir tiesa, aš vos nepamiršau priežasčių priežasties. Mes esame storakakliai žmonės, kurie niekada nepriėmė krikščionybės ir mes esame tie kriminaliniai nusikaltėliai, kurie nukryžiavo jos įkūrėją.
Bet aš jums pasakysiu, kad patys save apgaunate. Jums trūksta žinių, kad galėtumėte blaiviai pažiūrėti į faktus. Jūs niekinate žydus ne dėl to, kad kaip jūs patys linkę manyti, mes nukryžiavome Jėzų, bet dėl to, kadmesjįpagimdėme. Jūsų tikrasis ginčas su mumis yra ne dėl to, kad mes atmetėme krikščionybę, bet kad mes primėtėme ją jums. Jūsų padriki, prieštaringi kaltinimai mums neužlopo mūsų juodų nusikaltimų. Jūs mus kaltinate įvykdžius revoliuciją Maskvoje. Sakykim, mes priimame šį kaltinimą. Kas iš to? Palyginus su tuo ką padarė Paulius iš Taršos Romoje, rusų sukilimas panašus į gatvių riaušes.
Jūs labai triukšmaujate, kad žydai turi daug įtakos jūsų teatrams ir kinui. Labai gerai pagalvojus, jūsų nusikundimas yra pelnytas. Bet kas tai palyginus su mūsų įtaka jūsų bažnyčioms, mokykloms, teisei •>• vyriausybėms ir mintims, kurios yra jūsų galvosekickvienądieną.
Nemokša rusas išleidžia knygą “Ziono senolių protokolai”, kurioje kaltina mus sudarius planą Antrajam pasauliniam karui. Jūs tikite ta knyga. Gerai. Dėl argumentų mes perrašysime kiekvieną šios knygos žodį. Tai genialu ir autentiška. Bet kas tai yra palyginus su tikra istorine konspiracija, kurią mes sukūrėme, kurios mes niekada neneigėme, nes jums neužteko drąsos ja mūsų apkaltinti ir kurios užrašai yra prieinami kiekvienam norinčiam paskaityti?
Jei jus tikrai esate rimti kaltindami žydus, gal aš galėčiau atkreipti jūsų dėmesį į vieną dalyką, vertą dėmesio? Kokia nauda kaltinti žydus, kad jie kontroliuoja visuomeninę jūsų nuomonę savo finansinių magnatų, laikraščių leidėjų, kino prodiuserių pagalba, jei galite kuo puikiausiai kaltinti juos, kad jie kontroliuoja visą civilizaciją savo Žydiška evangelija?
Jūs dar nejaučia! tikrosios mūsų kaltės gilumo. Mes esame įsibrovėliai. Mes esame naikintojai. Mes paėmėm jūsų natūralų pasaulį, jūsų idealus, jūsų likimą ir mmiokojom juos. Mes slepiamės ne tik po paskutiniu didžiausiu karu, bet po beveik visais jūsų karais, ne tik po Rusijos revoliucija, bet po beveik visomis pasaulyje vykusiomis revoliucijomis. Mes atnešėme nesantarvę, TEISINGA)
pasimetimą ir frustraciją į jūsų asmeninį bei visuomeninį gyvenimą. Ir mes vis dar tai darome. Ir niekas negali pasakyti kiek ilgai visa tai dar tęsis.
Pasižiūrėkite truputį atgal ir pamatysite kas atsitiko. Prieš devyniolika šimtų metų jūs buvote nekalta, laisva pagonių rasė. Jūs garbinote nesuskaičiuojamą daugybę dievų ir dievaičių, oro dvasias, tekančių upių ir miškų dvasias. Jūs didžiavotės savo nuogų kūnų grožiu. Jūs drožinėjote savo įsivaizduojamus dievus savo kūnų pavidalu. Karas ir vergija jūsų sistemoje buvo fiksuotos institucijos. Besilinksmindami kalnų ir slėnių papėdėse jūs pradėjote spekuliuoti stebuklais ir mistika ir padėjote pamatus gamtos mokslui ir filosofijai. Jūs turėjote jautrią kultūrą, nenuvargintą socialinės sąžinės dyglių arba bet kokių sentimentalių klausinėjimų apie žmonių lygybė’ Kas žino, koks didelis ir šlovingas likimas jūsų laukė, jei mes būtume palikę jus ramybėje? Bet mes jūsų vienų nepalikome. Mes paėmėm jus į savo rankas ir nutraukėme žemyn nuo tos gražios struktūros, kurią jūs buvote susikūrę, tuo pakeisdami visą jūsų istorijos kursą. Mes jus nugalėjome taip, kaip nė viena jūsų imperijų kada pavergė Afriką ar Aziją. Ir mes tai padarėme be kulkų, be kraujo ar kokio sąmyšio, be jokio jėgos panaudojimo. Mes tai padarėme vien tik savo dvasios galybe, savo idėjomis, savo propaganda.
Mes padarėme jus nesąmoningais mūsų misijos nešėjais visam pasauliui, jo barbariškom rasėms, nesuskaičiuojamam skaičiui dar daugiau negimusių kartų. Visiškai nesuprasdami ką mes jums darėme, jūs tapote mūsų rasinių tradicijų agentais pasaulyje, nešdami mūsų evangeliją į neištyrinėtus pasaulio kampelius. Mūsų genties papročiai tapo jūsų moralinio elgesio šerdimi. Mūsų genties įstatymai įsitvirtino jūsų konstitucijose ir teisinėse sistemose. Mūsų legendos ir pasakos yra šventa disciplina, kurią jūs niūnuojate savo naujagimiams. Mūsų senoji nedidelė šalis yra jūsų šventoji žemė. Mūsų nacionalinė literatūra yra jūsų šventoji biblija. Tai ką mūsų tauta sumanė ir mokė tapo taip tampriai įausta į jūsų kalbą ir tradicijas, kad nė vienas iš jūsų nelaikomas išsilavinusiu, jei nėra susipažinęs su mūsų rasiniu palikimu.
Žydai amatininkai iržvejai yra jūsų mokytojai, yra šventieji, kurių garbei jūs pridrožinėjote nesukaičiuojamą galybę statulų ir pastatčte nesuskaičiuojamų daugybę katedrų. Žydų mergina yra jūsų motinystės ir moteriškumo simbolis.

~Žydų maištininkas pranašas yra centrinė figūra jūsų religiniuose garbinimuose. Mes nuvertėme jūsų stabus, numėtėme juos Salin nuo jūsų rasinio palikimo, o vietoje to davėme savo dievąir savo tradicijas. Nė vienas pasaulio užkariavimas negali net lygintis su šiuo šluojančiu mūsųjūsų užkariavimu.
Kaip mes tai padarėme? Beveik atsitiktinai. Beveik prieš du tūkstančius metų tolimoje Palestinoje mūsų religija pradėjo pu ti ir labai sumateriaįėjo. Šventovė buvo pinigų keitėjų rankose. Degeneravę, savanaudžiai šventikai pelnėsi iš mūsų žmonių. Tada atsirado jaunas patriotas idealistas ir keliavo po šalį kviesdamas atgaivinti tikėjimą. Jis net nemanė sukursiąs naująbažnyčią. Kaip ir prieš jį buvusių pranašų, jo tikslas buvo išgryninti ir atgaivinti senajątikybą. Ji atakavo šventikus ir iš šventyklų ginė pinigų keitėjus. Tai atvedė jį prie konflikto su egzistavusiais įstatymais ir juos remiančiais šulais. Romėnų valdžia, kuri tuo metu buvo okupavusi šią šalį, bijodama jo revoliucinės agitacijos ir galimos politinės jėgos, suėmė jį ir nuteisė myriop nukryžiuojant, nes tai buvo populiariausia egzekucijos forma tuo metu. Jėzaus iš Nazareto pasekėjai, daugiausia vargšai darbininkai ir vergai, netekties ir nusivylimo valandą nusisuko nuo pasaulio ir susibūrė į pacifistų broliją dalindamiesi savo netekto lyderio mirties atsiminimais ir gyvendami kartu komunistiškai. Jie buvo tik nauja Judėjos sekta, be jėgos ir be pasekmių. Tik po to, kai Jeruzalė buvo sunaikinta romėnų, naujoji tikyba pradėjo kilti. Tada patriotas vardu Paulius ar Saulius sugalvojo nuolankumo idėjąprieš romėnųjėgą, griaunant romėnų kareivių moralę doktrinomis apie meilę ir nesipriešinimą kaip tai pamokslavo mažoji žydų krikščionių sekta. Jis tapo apaštalu ir taip gerai atliko savo darbą, kad per keturis amžius didžioji imperija, kuri buvo užkariavusi Palestiną ir beveik pusę likusio pasaulio, virto griuvėsiais. Ir įstatymas, kuris plito nuo Ziono, tapo oficialia religija Romoje.
Tai buvo mūsų dominavimo jūsų pasaulyje pradžia. Bet tai buvo tik pradžia. Nuo tol jūsų istorija yra tik truputis daugiau nei kova dėl viešpatavimo tarp jūsų senosios pagoniškos dvasios ir mūsų žydiškos dvasios. Pusė iš jūsų karų, didelių ir mažų yra karai dėl religijos, kovoti dėl vienokios ar kitokios mūsų mokymo interpretacijos. Vos tik jūs išsivadavote nuo savo primityvaus pagoniško mąstymo ir norėjote priimti pagoniškus romėnų pamokymus, iškilo Liuteris, ginkluotas mūsų evangelija ir nusodino jus dar kartą į sostą iškeldamas mūsų palikimą. Paimkime tris didžiausias revoliucijas moderniais laikais-prancūzų, amerikiečių ir rusų. Kas jos yra, jei ne žydų idėjos apie socialinį, politinį ir ekonominį teisingumą triumfas?
Ir galo vis dar nesimato. Mes vis dar jus valdome. Būtent dabar jūsų bažnyčios yra plėšomos pusiau civilinio karo tarp fundamentalistų ir modernistų, tai yra tarp tų , kurie supranta mūsų mokymąpažodžiui ir tarp tų, kurie mažais žingsneliais stengiasi mūsų atsikratyti. Vėl ir vėl puritoniškas Judėjos palikimas prasiveržia cenzūros bangomis, sekmadieniniais mėlynais įstatymais ir tautiniais draudimo aktais. Ir kol vyksta tokie dalykai, jūs tuščiažodžiaujate apie žydišką įtaką jūsų filmams.
Taigi ar nuostabu, kad jūs nemėgstate mūsų? Mes užkimšome kamščiu jūsų progresą. Mes jums primėtėme visiškai svetimą knygą ir svetimą tikėjimą, kurio jūs negalite nuryti ir suvirškinti, kuris kertasi su jūsų gimta siela, kuris verčia jus jaustis visą laiką ligoniais ir kuriam trūksta dvasios jėgų atmesti arba visiškai priimti.
Žinoma, jūs niekada visiškai nepritarėte krikščioniškiems pamokslams. Savo širdyse jūs vis dar pagonys. Jūs vis dar mė gstate karus ir rimtas kovas. Jūs vis dar didžiuojatės nuogo kūno gražumu ir tobulumu. Jūsų socialinė sąžinė, nepaisant visos demokratijos ir visųjusųsocialiniųrevoliucijų, yra vis dar apgailėtinas dalykas. Mes gi padalijome jūsų sielą pusiau, sumaišėme jūsų impulsus ir paralyžavome jūsų troškimus. Mūšio viduryje jūs esate priversti klauptis prieš tą, kuris liepė jums atsukti antrą žandą, kuris sakė “nesipriešink blogiui” ir “palaimintieji yra taikdariai”. Savo troškinių siekime jūs esate staiga sumaišyti prisiminimų apie sekmadienio pamokslus, negalvoti apie rytdieną. Pramoninėse kovose, kur streiką galite įveikti be prievartos, jums staiga yra primenama, kad varguomenė yra palaiminta ir kad žmonės yra visi broliai viešpaties karalystėje. Ir vos tik jūs pasirengiate pasiduoti gundymui, jūsų žydiškas mokymas uždeda ant peties ranką ir nuo virpančių lūpų atitraukia sklidiną puoduką. Jūs krikščioniai niekada netapote krikščionizuoti. Čia mes pralaimėjome. Tačiau visiems laikams sugadinome jums pagoniškas linksmybes.
Kodėl j ūš turėtumėte mums būti malonūs? Jei mes būtume jūsų vietoje, turbūt, dar labiau jūsų nekęstume nei jūs nemėgstate mūsų. Bet mes niekada nesakytume jums kodėl. Niekada neišgalvotume nevykusių pretekstų. Turėdami milijonus tiesiog iki skausmo gerbiamų parduotuvių savininkų, mes niekada neįžeidinėtume jūsų proto ir sąžiningumo kalbėdami apie komunizmą kaip apie žydų filosofiją. Ir turėdami milijonus sunkiai dirbančių žydų darbininkų, niekada nesijuoktume iŠ savęs kalbėdami . apie tarptautinį kapitalizmą kaip apie žydų monopoliją. Ne, mes apmąstytume šią sumakaluotą, neefektyvią makalynę, kurią vadiname civilizacija, pusiau krikšė ioniška, pusiau pagoniška ir tiesiai šviesiai pasakytume: “už Šį šiukšlyną dėkojame jums, jūsųpranašams ir jūsų biblijai”.

Rodyk draugams

Tolerancija

Pagal Wikipedia Tolerancija (lot. tolerantia) - pakantumas priešingai nuomonei, požiūriui, elgesiui. Žmogus, kuris nemėgsta kažkokių žmonių, tačiau su jais elgiasi kaip su visais, jų nediskriminuoja yra tolerantiškas. Manau sutiksite, kad šis pavizdys telpa į tolerancijos apibrėžimą.
Žmogus yra linkęs savo elgesį, nesvarbu ar jis geras ar blogas, laikyti geru. Nėra jokio elgesio, kurio žmogus negalėtų pateisinti. Savo elgesio pateisinimo ribos nėra. Prisiminkime, kad A.Hitleris sugebėjo pateisinti žydų tautos išnaikinimą.
Taigi jeigu žmogus savo elgesį laiko geru, tai pagal tolerancijos apibrėžimą priešinga nuomonė, požiūris, elgesys yra geras antonimas, ty blogas. Taip išeina, kad tolerancija yra blogio pakentimas, nereagavimas į blogį.
Iš tolerantiškais save laikančių žmonių kelis kartus teko girdėti, kad toks dalykas, kaip tolerancija netolerancijai negali egzistuoti. Netolerantiškais dažniausiai vadinami žmonės, kurie nemėgsta homoseksualų viešo reiškimosi, kitų tautybių asmenų, kurie gyvena jų šalyje ir nenori integruotis, priešingos religijos žmonių, kurie perša ją kitiems, kitų žmonių grupių. Tačiau čia turiu klausimą - ar toks žodis, kaip netoleranciją išvis egzistuoja? Ar tikslinga įvardinti juos taip? Pats dar neturiu aiškaus atsakymo į šį klausimą. Palieku jį jums. Eikime toliau.
Neretai žmonės, kurie laiko save tolerantiškais, neturi nieko prieš tuos pačius homoseksualus, kitataučius, kitos lyties, tikėjimo ar subkultūros asmenis. Neretai jie juos netgi mėgsta, pasisako už įvairovę. Vargu ar galima būtų teigti, kad jie yra tolerantiški jiems, nes jie nelaiko juos blogiu, kuris yra priešingas jų manomam gėriui. Dažniausiai jie blogiu laiko tik tuos, kurie yra netolerantiški jų laikomam gėriui.
Taigi imame žmonių grupę, kuri laiko save tolerantiškais. Jie savo tokį mąstymą pateisina, laiko jį geru. Priešingą elgesį - netoleranciją jie laiko blogiu. Kaip pamename, tolerancija yra pakantumas priešingai nuomonei, manomam blogiui. Ar jie toleruoja tuos, kurie mano kitaip? Vieninteliu atveju, kada jie susiduria su priešinga nuomonę/požiūriu/elgesiu jie jį smerkia, siųlo nubausti juos ir pan. Ar tikrai žodis tolerancija atlieka tai, ką turėtų?
Imkime kitą grupę žmonių, kurie visgi toleruoja tuos, ko nemėgsta. Tarkim yra žmogus, kuris nemėgsta, kad jo darbe homoseksualūs asmenys su klientais bendrautų, kaip su būsimais partneriais. Visgi jis nenori būti apšauktas homofobu, netolerantišku ir stengiasi to neparodyti. Jis išsižada savų įsitikinimų tam, kad pritaptų prie visuomenės, kad nenukentėtų jo vardas. Jis bijo būti netolerantiškas. Iškyla klausimas: Ar tikrai tokią toleranciją galima laikyti XXI amžiaus vertybe? O gal tai yra tiesiog veidmainiškumas?
Užduokime sau dar kelis klausimus: Kas yra naudingiau žmonėms, kurie nori mus valdyti - Žmogus, kuris bijo pasakyti tai, ką galvoja, stengiasi prisitaikyti prie siauram žmonių ratui naudingų normų, ar tas, kuris savo elgesiu, požiūriu ir nuomone išsako savo nepasitenkinimą blogiui, stoja kovoti su juo?
Aš nesu tolerantiškas. Aš turiu savo nuomonę. Aš ją išsakau.

Rodyk draugams

Labai rimtas reikalas!

Rodyk draugams

Lietuviams

Amžinybė neklausia: tu - kaltas, nekaltas,
Nugalėtojo valioj palieka aukos ateitis.
Dar arčiau išnykimo ribos vėl pasislenka baltai -
Mums netrūko didvyrių, naivi mus pražudė širdis!

Priviliojo svetingi kraštai legionus,
Kas karu, kas taika ir apgaule įsmuko vidun,
Išdaviko ranka dar ilgai žarstys milijonus,
Kai lietuvį pavers - Lietuvoj - kitataučio vergu.

Nebe mūsų šalis - išdrąskyta, parduota
Žemė, oras, vanduo ir ugnis.
Teisė būt savimi, gyvybe, mirtim iškovota,
Liko šiandien viena praeitis.

Amžinybė paklaus dar: tu - kaltas, nekaltas,
Prie kurio prisidėsi savąja ranka -
Už Tėvynę, ar Vakarus-Rytus tu savąjį balsą
Atiduosi, kai žvelgs į tave Lietuva?
Marius Kundrotas

Rodyk draugams

Rugpjūčio mėnesio 15 dieną, 1369 metais puolama kryžeivių pastatyta Gotesverderio pilis Nemuno saloje

Lietuviai suerzinti, kad ordinas pastatė Gotesverderio pilį jų žemėje susirenka apie Rugpjūtšio 15 d. ir tariasi kaip ją sugriauti, ir puola ją dieną ir naktį su stipria kariuomene, su visokiomis mašinomis. Karalius Kęstutis pritraukė taip pat bokštą, aukštumo sulig siena, griovį užpylė. Dėl to kristonys suspausti 5 savaites negalėjo nei pavalgyti ramiai, nei pamiegoti. Pagaliau stabmeldžiai paėmė ją ir tvirtai laikė.

(Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika)

Rodyk draugams

Kai politkorektiškumas veržiasi pro kraštus…

Lietuvos vėliava nėra toks pasaulyje paplitęs nacizmo simbolis, kaip svastika. Anyway, jei pamatyčiau žmogų ant drabužių nešiojantį Lietuvos vėliavą, tikrai įtarčiau, kad nacis koks.

Fantastika. Jau ir valstybės vėliavą nešioti nebegalima.

Rodyk draugams

Kalba, Antano Smetonos 135 gimtadienį minint

Sveiki, broliai ir sesės, lietuviai!
Džiugu, kad šiandien taip gausiai susirinkome, kad kasdien vis daugėja žmonių, neabejingų Lietuvai, lietuvių tautai. Atėjome čia, šią saulėtą popietę tam, kad paminėti mūsų prezidento, Antano Smetonos gimtadienį.

Pirmasis Lietuvos prezidentas gimė 1874 rugpjūčio 10 dieną daugiavaikėje šeimoje Ukmergės apskrityje Taujėnų valsčiuje, Užulėnio kaime. Jis šeimoje buvo šeštasis vaikas. 1893 m. baigė Palangos progimnaziją ir įstojo į Kauno kunigų seminariją, kuri buvo įsikūrusi Kaune, tačiau apsigalvojo ir po dviejų savaičių išstojo. Vėliau stojoį Mintaujos gimnaziją (Latvija) . Vienas iš dėstytojų buvo Jonas Jablonskis. 1931m. savo kalboje “Religija ir tautiškumas” Antanas Smetona Dr. J. Basanavičius įvardinamas kaip lietuvių tautos idealo reiškėjas, mūsų tautiškumo simbolas. Prieš pamokas buvo šnekama malda rusų kalba. A.Smetonai atsisakius kalbėti rusiškai, Jis buvo pašalintas iš gimnazijos.

1897m. baigė Peterburgo gimnaziją, į kurią įstojo tik gavęs Rusijos aukštų pareigūnų leidimą. Vėliau mokslus tęsė Peterburgo universitete teisės fakultete. Šiame universitete prezidentas įsitraukia į lietuvių draugijas, kaip Č.Sasnausko choras. Taip pat išspausdina P.Avižono parengtą lietuvių gramatiką.1899 m. už dalyvavime studentų mitinge buvo pašalintas iš universiteto, atsidūrė kalėjime, o vėliau teko pasitraukti į Vilnių. Tačiau lietuvių patriarchui sekėsi, po mėnesio carinė valdžia leido tęsti mokslus.Dar kartą kalėjime atsidūrė 1902m.už lietuviškų knygelių laikymą, tačiau pritrūkus įrodymų paleidžiamas.

1902m. baigia Peterburgo universitetą ir susirado darbą Vilniaus Žemės banke.Dirbdamas įsitraukė į lietuvybės puoselėjimo veiklą, verčia knygas į lietuvių kalbą. Tam įtakos daug turėjo P.Vileišis.Atgimstant tautiniams sąjūdžiams ir bręstant revoliucijai, rusų valdžia daro vis didesnių nuolaidų. Leidžiamos kurti partijos. Į šį procesą įsijungia ir Antanas Smetona, kaip vienas Lietuvos demokratų partijos įkūrėjų.

1905 m. įvyko lietuvių inteligentų suvažiavimas, į kurio prezidiumus buvo išrinktas Antanas Smetona. 1907m. Lietuvos pirmasis prezidentas prisidėjo prie laikraščio „Viltis” kūrimo. Antanas Smetona iki karo darbavosi „Aušros” knygų spausdinimo ir leidimo bendrovėje, buvo aktyvus narys „Ryto” ir „Lietuvių dailės draugijoje”, „Žiburėlyje”. Kai kuriose gimnazijose dėstė lietuvių kalbą ir buvo dviklasės mokyklos globėju.1914 metų pradžios tautinę idėją propaguojantys lietuviai ėmė telktis apie “Vairą”, prie kurio leidimo prisidėjo ir prezidentas.

1917 m. Vokietijai okupavus Lietuvą atsirado galimybė tapti laisvais, kadangi vokiečių valdžia vis labiau turėjo atsižvelgti į užgrobtų kraštų norus. Iš okupacinės valdžios išsireikalauta lietuvių atstovų konferencijoje steigti lietuvių patikėtinių tarybą, sukviestas komitetas, kuriame dalyvavo ir Antanas Smetona. Šios konferencijoje svarbiausias darbas padarytas buvo įkurta Lietuvos taryba. A.Smetona pateko, kaip tautininkų partijos atstovas.

1918m. vasario 16d. Lietuvai tapus nepriklausomai, A.Smetona tapo pirmuoju Lietuvos prezidentu. 1920-1924 m. - Lietuvių tautos pažangos partijos vadovas. 1924 m. vienas iš veikėjų prisidėjęs prie Lietuvos tautininkų sąjungos kūrimo ir tapęs jos pirmininku 1925 -1926 metais. A.Smetona dažnai kaltinamas 1926 gruodžio 17d. organizavęs valstybės perversmą. Kad geriau įsijausti į to laikotarpio gyvenimą, paskaitysiu kelias ištraukėles iš 1927m. leidinio “Kur išganymas arba kodėl ir kaip turi būti taisoma Lietuvos konstitucija?”.

Vos tiktai spėjo susirinkti paskutinis seimas ir pastatyti socialistinę valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybę, tuojau prasidėjo laikraščiuose agitacija, kad reikalinga esą senuosius valdininkus šalinti, o jų vietoje pastatyti naujus, geresnius ir sąžiniškesnius. Toje agitacijoje mes nepastebėjome nieko blogo. Mums rodėsi, kad taip ir reikia padaryti, nes daug valdininkų iš tikrųjų buvo netikusią ir šalintinų.
Žinoma, jeigu socialistų vyriausybė būtų netikusių valdininkų vieton pastačiusi geresnių, sąžiningesnių ir labiau patyrusių žmonių, tai tie pakeitimai būtų buvę mūsų kraštui naudingi. Deja, keičiant ir naujus valdininkus priimant, nebuvo atsižvelgiama į tai, kiek jie tinka užimamoms vietoms.
Socialistinei vyriausybei terūpėjo duoti vietų savo šalininkams, kurie per rinkimus į seimą agitavo už socialistus ir dabar laimėjus reikalavo atlyginimo. Tokie vyrukai kartais visai neišmanydavo to darbo, prie kurio buvo statomi. Todėl pasidarė dar didesnė betvarkė valdžios įstaigose ir visoje šalyje.
Praėjus vos keletui metų po neramumų su lenkais, socialistai užsimanė mažinti kariuomenę. Toks žingsnis tuometinėje situacijoje reikštų tai, kad Lietuvą pasiimti gali visos kaimyninės šalys.
Vyriausybė pradėjo leisti iš kalėjimų daug visokių nusikaltėlių, - apgavikų, valstybės išdavikų, šnipų, o ypač bolševikų. Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose ir kitose vietose paleistieji iš kalėjimų bolševikai vaikščiojo gatvėmis, iškėlę raudonas vėliavas, dainavo rusiškai bolševikiškas dainas ir reikalavo, kad prieš tokias jų „procesijas” kiekvienas žmogus nusiimtų kepurę. Išskyrus Lietuvos priešus, niekas nenorėjo prieš maskoliškus raudonus skarmalus nusilenkti.
Triukšmadariai puolėsi praeiviams skaldyti antausius ir visokiais būdais juos kolioti, nežiūrėdami nei amžiaus, nei nuopelnų visuomenei. Tokiu būdu vyriausybės paleistieji areštantai Kaune skaudžiai įžeidė daugybę žmonių. Jie net drįso sumušti vieną garbingą senelį, ilgus metus kovojusį dėl Lietuvos laisvės ir jos žmonių gerovės ir toje kovoje žilos galvos sulaukusį. Dar skaudžiau kliuvo jaunuomenei, moksleiviams ir studentams.
Šitų bolševikiškų demonstracijų metu Lietuvos miestuose galėjo kilti didelių riaušių ir kraujo praliejimo; bet, laimė, tuo metu dar nebuvo suardyta policija, kuri triukšmaujančias areštantų gaujas greitai išvaikė, o jų pravadyrius atgal į kalėjimą nuvarė. Toki griežti policijos žygiai laikinai sugrąžino visuomenei ramybę, bet patiems policininkams tas neišėjo į sveikatą.
Visokie nenuoramos pradėjo atkakliai reikalauti, kad vyriausybė paleistų senuosius policininkus, o jų vieton paimtų naujų. Vyriausybė paklausė, daug policijos tarnautojų pašalino, o kitus net nubaudė už tą bolševikų malšinimą.
Vėliau bolševikai paskelbė, kad reikia ginkluotis. Buvo suformuoti ginkluoti neva darbininkų būriai, kuriuose pasitaikydavo iš kalėjimų paleistų plėšikų ir vagių. Vadovavo jiems bolševikų agentai. Tie būriai turėjo revolverių, kariškų šautuvų, granatų ir kitokių ginklų, ir visai atvirai, dienos metu pratinosi tuos ginklus vartoti.
Čia jau kiekvienam pasidarė aišku, kad geruoju toksai žaislas nepasibaigs, kad tos ginkluotosios gaujos netrukus pradės naminį karą ir kraujo praliejimą, kaip tai yra atsitikę Rusijoje.


Nors pats A.Smetona nedalyvavo perversme, bet jam, kaip patikimam žmogui, buvo pasiūlyta sunkiu valstybei metu užimti prezidento pareigas. A. Smetona prezidentavo iki 1940m. birželio 15 dienos, kada SSRS pateikė Lietuvai ultimatumą.

A. Smetona yra dažnai kaltinamas dėl nesipriešinimo SSRS. Paskutiniame nepriklausomos Lietuvos ministrų tarybos posėdyje Prezidentas buvo vienas tų, kurie siūlė atmesti rusų ultimatumą ir gintis. A.Smetona, protestuodamas prieš okupaciją, 1940 m. birželio 16 d. pasitraukė į Vakarus. A.Smetonos išvykimas reiškė, jog išvyksta teisėta valstybės valdžia, o ją pakeitusi Merkio ir po to sekusi Paleckio valdžia buvo neteisėtos, lygiai kaip ir pastarosios sprendimas įjungti Lietuvą į Sovietų Sąjungą su visomis to pasekmėmis. Šis faktas leido visą sovietų okupaciją laikyti neteisėta, kas buvo labai svarbu atkuriant valstybę 1990-aisiais. 1944 m. sausio 9 d. žuvo JAV, kilus gaisrui jo namuose.

A.Smetona didelį dėmesį skyrė naujos kartos auklėjimui, švietimui. Jis akcentavo, kad būtent jaunoji karta turės prisiimti atsakomybę valstybės ateities valdyme ir klestėjime. Nuoseklus tautinis auklėjimas atnešė savo rezultatų - būtent Smetonos prezidentavimo laikotarpiu išugdyta karta sudarė pagrindinę pasipriešinimo okupantams jėgą - LŠS, puskarininkiai, ištisos gimnazijų moksleivių klasės kartu su mokytojais stojo į nelygią kovą prieš raudonąjį marą. A. Smetona akcentavo tautiškos mokyklos svarbą. Tą pačią idėją iškėlė sąjūdis atkūrus Lietuvos valstybingumą, tačiau ši idėja buvo sužlugdyta kosmopolitinių jėgų. Dabar, beveik po 20 nepriklausomybės metų stebimės, kur dingo patriotiškumas jaunojoje kartoje, kodėl tautiškumas, meilė tėvynei tapo pašaipos, o iš kai kurių kosmopolitinių organizacijų - ne tik pajuokos, bet ir atviro priešiškumo objektu.

Smetona sakė, kad „Tautiškas auklėjimas yra visai inmanomas tik tuomet, kada tauta turi savo valstybę”. Norint išsaugoti laisvę, tautišką valstybę, reikalinga jėga, kuri galėtų ją ginti. Tai - Lietuvos kariai. A. Smetona akcentavo, kad lietuvis turi būti ne tik protingas, tačiau ir stiprus fiziškai, kad kilus bėdai galėtų stoti į kovą, ginti savo šalį. Smetona pasisakė už glaudų tautos ir kariuomenės santykį. A. Smetonos prezidentavimo laikais Lietuvos ginkluotosios pajėgos buvo modernios, lyginant su tuometinės Europos pajėgom.

A.Smetonos požiūrį į tautines mažumas geriausiai atspindi jo pasakymas ” tautinės mažumos yra lygios prieš įstatymus, tačiau turi būti ištikimos valstybei”. O štai ką A. Smetona manė apie liberalizmą: “Ligybė, broliškumas ir laisvė - tai liberalizmo gražūs žodžiai, bet ne visada pritaikomi pedagogikoje. Žmonijos istorija rodo: kas atgyvena, tas nenegrįžta, bet ne visa kas atgyvena, be pėdsakų dingsta. Liberalizmas gražiai gynė laisvės teisę, bet neinstengė išūgdyti jai draugės - pareigos. Lietuviai turi sudaryti savišką valdžios sistemą, tautišką, tariant tokią, kokia eina iš jų gyvenimo sąlygų. Reikia ir lietuviams perauklėti savo visuomenė, kad atsikratytų pasenusių liberalizmo tradicijų ir atsistotų ant savo pagrindo”. Toks požiūris į liberalizmą yra ypač aktualus šiais, visiško abejingumo pareigai, laikais.

A. Smetona kritikavo nacionalsocializmą: “Dvejopos moralės išvengsime, laikydamiesi tų pačių dėsnių, kurie taikomi sau ir kitiems, savo tautai ir kitoms tautoms.” Prezidentas sakė, kad nacionalsocializmas yra “siaurai tautiška santykyje su kitomis tautomis - esą vokiečių reikalui saugoti visos priemonės leistinos”.

Nors A. Smetona sovietmečiu dažnai būdavo vadinamas fašistu, tačiau jis labai aiškiai išdėstė savo nuomonę šiuo klausimu. Jis teigė, kad fašizmo pagrindas yra tautiškumas, tačiau Italijos fašizmas nėra tinkamas eksportavimui. Iš Italijos galima daug pasimokyti, bet jąja sekti negalima. Smetona buvo nuosaikus nacionalistas. Jis teigė, kad kiekviena tauta yra vertybė, kad menas, ūkis, ekonomika turėtų tarnauti savo tautai. Svarbiausia yra valstybės ir jos laisvės išsaugojimas, kad tauta turėtų savo namus. Tautiškumas turi būti auklėjimas mokyklose, nes dar toli gražu ne visų lietuvių sąmonė tautiška. Yra tik vienas keliais - tautos vienybė. Būtent tokiu tautišku požiūriu A. Smetona yra artimas Lietuvių Tautinio Jaunimo Sąjungai.

Dalis Lietuvos žmonių, paveikti ilgametės sovietmečio ir kairiųjų jėgų propagandos pirmiausia įvardina prezidentą Antaną Smetoną kaip diktatorių-fašistą, nesigilindami į to meto aplinkybes. Klysti žmogiška. Klaidų nedaro tik nedirbantis. Mes, Lietuvių Tautinio Jaunimo Sąjunga, prezidento asmenyje matome visų pirma begalinį atsidavimą Lietuvai, daugybę nuveiktų darbų stiprinant Lietuvos valstybingumą. Tai yra tie darbai, kurių pasigendame iš dabartinės valdžios, į pirmą vietą iškeliančios ES arba savo asmeninius reikalus, lengva ranka pasirašinėjančios valstybės pamatus griaunančias sutartis ir taip dažnai užmirštančios Lietuvos, lietuvių,mūsų piliečių interesus.

Minėdami Antano Smetonos 135-ąsias gimimo metines, prisiminkime ne tik prezidento, jo bendražygių indėlį Lietuvai, bet ir sau iškelkime tikslus darbais garsinti Lietuvą ir žadinti lietuvybę.

Rodyk draugams

Roko naktys

Sveiki! Taip gavosi, kad keliausiu į roko naktis.
Jeigu tu esi meškiukas, maždaug mano amžiaus, o ir keršyt gamtai įpatingai neketini už tai, kad esi protinga (: , tai siūlau save. Tau tereiks susirasti mane. Jeigu nieks manęs nesusiras, tai teks grumtis su gaiva* kaip visada.
Pridedu nuotrauką, kad būtų lengviau mane rasti. Kreiptis į mane pravarde - TRA. Iki :)

Rodyk draugams