BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

eLietuva

Prieš penkis mėnesius internetiniame strategijos žaidime eRepublic atsirado eLietuvos valstybė. Joje, kaip ir realybėje egzistuoja ir karas, politika, sąjungos, ideologijos. Žaidimą žaidžia visas pasaulis. Mūsų eLietuvos valstybė susikūrė prieš 5 mėnesius ir turėjo pereiti nemažą kelią, kad būtų tokia, kokia ji yra dabar. Iš mūsų, lietuvių, valstybę bandė perimti kolumbiečiai. Ačiū dievui, kad nesėkmingai. Rinkimus rezultatu 65 balsai : 54 balsai laimėjo lietuvis. Dar Lietuvą nesėkmingai perimti bandė airiai, tačiau mums pavyko atsilaikyti.

Tačiau prieš rinkimus atsirado vengrų partija Agnostics, kuri skelbėsi, kad nori ne užgrobti valdžią, o apsaugoti nuo galimos rumunų agresijos. Žinoma tai buvo tik propaganda. Buvo mestos didelės vengrų pajėgos ir rinkimai pralaimėti, Lietuvos biudžetas atiduotas vengrams. Tiesa mums dalį turto pavyko atgauti. Broliukams latviams, dėka latvių žaidėjų trūkumo, to padaryti nepavyko ir jiems reikėjo viską pradėti nuo pradžių.

Ar žinote, kad eLatviją buvo užpuolusi imperialistiškai nusiteikusi Suomija?

Tai ir dar daugiau yra žaidime eRepublic.

Man patiko žaidimo idėja - ji primena realų pasaulį, daugybė galimybių. Planuoju tuo užsiimti ir pats. Turiu nemažai idėjų ateičiai, tačiau pirma reikia paaugti. Kviečiu prisidėti prie žaidimo lietuvius, sudaryti nemenką tautiškai nusiteikusių žmonių masę. Galėsime šį tą įdomaus nuveikti.

Žaidimas iš pažiūros atrodo nuobodus, tačiau ilgiau pažaidus jis tampa labai įtraukiantis. Prisijunkite ir jūs!

Su manimi susisiekti galite skype: fallhammerlt , žaidime nickas - Nacionalistas.

P.s kai registruositės pasirinkite Sudovia regioną. Jeigu galite, tai registruokitės per šią nuorodą. Taip man padėsite greičiau vystytis.

Rodyk draugams

Stebint miestą tamsiais vakarais
Ir apmąstant gyvenimą savo
Galvoju.

Aš einu per pasaulį.
Taip noriu
Jausti šilumą, meilę, draugus
Kurie ateina ir dingsta su vėju.
Aš atsisuku, tarsi ieškodamas jų
Ir tada suprantu
Aš - vienas.

Nebebus jau daugiau tų dienų,
Kai galvodavau: draugą turiu.
Nebebus ir tikro apsikabinimo.
Nebebus.

Aš taip noriu pajaust,
Kad esu kažkam reikalingas
Bet nelemtas šis jausmas man.
Vienišam kelį tik naktinis vėjas skirtas.

Ne, nesu poetas koks. Nežiūrėkit į mane taip. Čia tiesiog iš širdies žodžiai. Jaučiuosi liūdnas, vienišas. Jau kuris laikas kaip problemas bandžiau kaupti savyje. Dabar jos, kiek paskatintos aplinkybių, sprogo. Realiai nebeteikia malonumo man niekas. Viskas dirbtina. Visi žodžiai, šypsenos, apsikabinimai, pažadėjimai, kad esu kažkam labai brangus. Viskas dirbtina ir netikra. Realiai nebeturiu nei vieno žmogaus kam galėčiau pasipasakoti, išsilieti. Neturiu. Nebeturiu. Nebeliko viso to optimizmo, džiaugsmo, kuris seniau buvo. Niekas nedomina. Pasaulis mane įveikė. Net nežinau ar verta toliau rašyt blogą, nes jo niekas vistiek neskaito. Kas iš to tautiškumo, jeigu jo niekas nevertina, jeigu kova yra ir bus pralaimėta. Neverta. O dar prieš kelis metus buvo gražu viskas taip, mane gerbė kaip žmogų, o ne dėl to, kad veiklą kažkokią darau. Dabar atsibodau, nebereikalingas TRA yra. Niekam.

Nežinau kas bus toliau. Turbūt panašus jausmingumas nėra labai vyriškas dalykas. Turėčiau vėl visiems vaidinti laimingą, linksmą, kokį mane visi mato, visi nori matyti. Ai, nusispjaut man. Aš visgi esu žmogus.

Rodyk draugams

Frankas Renikė: Argi tai demokratija?

Nedaug kam žinoma, kad 2009 m. pavasarį vyko Vokietijos prezidento rinkimai į kuriuos kandidatavo tautinių jėgų atstovas, vokiečių nacionalistas, muzikantas ir dainininkas Frankas Renikė (Rennicke).

Vokietijos federalinį prezidentą 5 metams renka specialiai tam susirenkantis konstitucinis organas - Federalinis susirinkimas, kurį sudaro visi Bundestago (federalinio parlamento) nariai ir tiek pat delegatų, kuriuos proporcingai išrenka Žemių parlamentai. Taigi, susidaro nemažas būrys žmonių - daugiau kaip 1000. Atitinkamai, kandidatams rinkiminę kampaniją reikia vesti ir tarp Bundestago ir tarp Žemių parlamentarų.

Balsavimas vyksta vienoje salėje, turų sistema. Susirinkę plenarinių posėdžių salėje delagatai paeiliui išeina į foje, kur gauna tam tikros spalvos biuletenį, užpildo jį kabinoje ir grižę į salę įmeta į balsavimo urną. Kandidatai sėdi ten pat, salėje.

Pirmuose dviejuose turuose reikia surinkti absoliučią daugumą pergalei, o trečiame, jeigu jis būna - santykinę. Paskaičiavus balsus ir esant išrinktam Prezidentui, jis kyla į tribūną, paskelbia, kad priima išrinkimą ir pasako trumpą kalbą. Po to visi gieda himną ir federalinis susirinkimas uždaromas.

Taigi, pasibaigus šiems rinkimams, Renikė išplatino oficialų pareiškimą, kuriame glaustai papasakojo apie savo priešrinkiminę kampaniją ir dalyvavimą prezidento rinkimuose, kurių nepavadinsi kitaip nei visiškai prieštaraujančiais įstatymui. Dainininko pasakojimas puikiai iliustruoja vakarietiškos „demokratinės” savivalės diktatūrą, prasižengiančią su tos pačios demokratijos deklaruojamais principais bei laisvėmis. Pateikiame kiek sutrumpintą Renikės pareiškimo vertimą.

„2009 metų kovo pradžioje Vokietijos nacionaldemokratų partijos (NDP) suvažiavime man buvo pasiūlyta kandidatuoti į Vokietijos prezidento postą nuo NDP frakcijos Saksonijoje ir Meklenburge-Priešakinėje Pomeranijoje bei nuo Vokiečių liaudies sąjungos (VLS) Brandenburge.

Pasvarstęs keletą dienų, sutikau. Buvo aišku, kad šie rinkimai tegali būti bandymas truputį sumaišyti kortas valstybinių valdžios ratelių atstovams. Į prezidento postą taip pat kandidatavo dabartinis prezidentas, globalistinių finansinių interesų atstovas Horstas Kioleris (nuo Krikščionių demokratų sąjungos (KDS)/ Socialinės krikščionių sąjungos (SKS) / Laisvos demokratų partijos (LDP), Gezinė Švan - atstovė nuo Socialdemokratų partijos (SDP) ir „žaliųjų”, bei „kairiųjų” interesus atstovaujantis, pensininkas ir menininkas Peteris Zodanas. Mano kandidatūra, kaip ir Zodano, buvo visiškai neperspektyvi, tačiau norėta pademonstruoti tai, kad Vokietijoje vis dėlto egzistuoja apšmeižta ir ignoruojama opozicija. Per visą Vokietijos Federacinės Respublikos istoriją nuo 1949 m. tai buvo antras kartas, kuomet į prezidento postą kandidatuoja tautinių jėgų atstovas.

Gegužės 22 d., penktadienį, mes atvykome į Berlyną kartu su keturiais NDP ir VLS atstovais.

Kai atvykome į Reichstagą, čia jau laukė pirma staigmena, kuri vėliau pasikartodavo kaskart mums įeinant į pastatą ir išeinant iš jo. Nors Federalinio susirinkimo atstovai ir kiti trys kandidatai buvo įleidžiami be jokios kontrolės, man kaskart tekdavo išversti kišenes ir pateikti visus savo popierius. Mane čiupinėjo rankomis ir tyrė metalo ieškikliu.

Mums pareikalavus, pirmame aukšte buvo suteiktos patalpos, kad galėtume surengti savo spaudos konferenciją, tačiau nė vienas žurnalistas nesiteikė su mumis kalbėtis. Vėliau iš jų pačių sužinojome, kad aukščiausi žiniasklaidos atstovai nurodė jiems nutylėti mano kandidatūrą. Žurnalistai buvo įspėti, kad nepaisantys šių nurodymų bus nubausti.

Kelias savaites žiniasklaida skelbė apie būsimus prezidento rinkimus ir suteikė teisę kiekvienam kandidatui paskelbti apie save visos Vokietijos teritorijoje. Visiems, išskyrus mane. Ir laikraščiai „Bild” bei „FAZ”, visa regioninė spauda - visi skelbė apie trys kandidatus. Ketvirtasis kandidatas visoje oficiozinėje šalies spaudoje buvo nutylimas. Nedidelis skaičius pranešimų apie mane daugiausia buvo šmeižikiško arba žeminančio mano asmenį pobūdžio.

Vestfalijos laikraštis „Westfalen-Blatt” 2009 m. balandžio 10 d. numeryje netgi apkaltino mane ir NDP siekiu „nusikalstamiems tikslams (!) panaudoti aukščiausią valstybės postą”. Savo atsiėmė ir kairysis Peteris Zodanas, tačiau pats baisiausias žiniasklaidos jam suteiktas epitetas buvo „kairysis juokdarys”, o mane nuolat pristatydavo kaip „dešinįjį aferistą”. Jeigu buvo publikuojamos mano nuotraukos, tai tik tokios, kuriuose mano veidas dirbtinai iškreiptas.

NDP iš savo pusės darė viską, ką galėjo: mane ir mano žmoną pakvietė į konferenciją Meklenburgo - Priešakinės Pomeranijos landtago frakcija. Man pavyko surengti spaudos konferenciją, kurioje dalyvavo televizijos, radijo ir spaudos atstovai. Žinoma, visi klausimai buvo susiję su mūsų šalies praeitimi, o jų tikslas buvo įvelti mane į spąstus: Antrasis pasaulinis karas, Adolfas Hitleris, koncentracijos stovyklos, mano dalyvavimas jaunystėje organizacijos „Wiking” veikloje ir pan.

Tikriausiai man pavyko prisistatyti žurnalistams iš gerosios pusės, kadangi apie šią konferenciją niekas nepranešė. Televizijos kanalo NDR grupė iš Hamburgo išreiškė pageidavimą nufilmuoti mane besivaikščiojantį po niekuo neišsiskirianti sodelį-parodą Šverine. Iš nufilmuotos dviejų valandų medžiagos teliko tik kelios sekundės humoristinėje laidelėje „Extra 3″ - ten mano nuotraukas parodė greta Adolfo Hitlerio nuotraukų su prierašu: „Renike, jūs - gėlių vazonas”. Televizijos žurnalisto pažadai panaudoti šią medžiagą politinėje laidoje, kaip ir pats reportažas, tebuvo paprasčiausias melas.

Gegužės 23-ioji, rinkimų diena, prasidėjo mišiomis, pavadintomis „Šešiasdešimt Vokietijos metų” (lyg VFR istorija būtų visos Vokietijos istorija!), į kurias mums su bičiuliais nepasisekė patekti, nes ten buvo tik „elitas”. Apie pusę vienuoliktos ryto vėl grįžome į mums skirtas patalpas Reichstage, kur iš naujo aptarėme svarbiausius klausimus. Apie pusę dvyliktos nuėjome į plenarinę salę. Mūsų niekas nekuravo, todėl niekas nežinojo, kurias vietas galime užimti. Pagaliau viena maloninga Bundestago valdybos darbuotoja po ilgų telefono skambučių parodė mūsų vietas.

Svečiai gavo oranžinius, svečiams skirtus leidimus, Federalinio susirinkimo atstovai - baltus, kuriuose nurodytos jų sėdimos vietos. O aš gavau „leidimą įeiti” - unikalų Vokietijos istorijoje dokumentą, kuriame parašyta, kad aš esu svečias ir man leidžiama sėdėti „plenume”. Federaliniame susirinkime galima būti arba svečiu ir sėdėti svečiams skirtose vietose, arba federalinio susirinkimo atstovu su leidimu dalyvauti plenume, todėl keletas tarnautojų visą dieną bandė arba išprašyti mane iš salės, arba neleisti į ją.

Esu tikras, kad viskas buvo surengta tyčia, kad aš nedaryčiau nieko kito, tik ginčyčiausi dėl savo teisės čia būti. Nors tradiciškai kandidatai į prezidentus užima vietas salės priekyje, man tokios garbės suteikti nepanoro. Mane su palydovais iš NDP ir VLS pasodino prie salės gale prie durų, t.y., ten, kur mūsų negalėjo pasiekti nė viena filmavimo kamera. Ir Zodanas, ir Švan gavo vietas priekyje kartu su savo atstovaujamų frakcijų atstovais. Taip buvo pasiekta, kad aš, kaip kandidatas, likau visiškai nepastebėtas rinkėjams ir „netrikdžiau savo artumu” Horsto Kiolerio.

Mūsų bičiuliai iš NDP/VLS pateikė rašytinį pareiškimą su prašymu pasmerkti teisę į lygybę pažeidžiantį Bundestago prezidento Lamerto elgesį kandidato Renikės atžvilgiu. Taip pat buvo prašoma suteikti kiekvienam kandidatui 30-ies sekundžių laiko limitą prisistatymui.

Pasveikinęs susirinkusiuosius, Lamertas pateikė visų dalyvaujančių frakcijų kontrpareiškimą, kuriame siūloma atmesti NDP/VLS prašymus, nors jų net neįvardijo. Tik priėmus pareiškimą buvo trumpai įvardinti mūsų prašymai, bet pats tekstas taip ir liko neperskaitytas. Išėjo taip, kad kandidatai beveik vienbalsiai balsavo už tai, kad teisę į lygybę pažeidžiantis elgesys su manimi būtų įteisintas! Vėliau aš visą dieną klausinėjau Federalinio susirinkimo atstovų, ar jie išvis suprato, už ką balsavo? Atsakymas buvo visada toks pat: „Mes privalome sutrukdyti nacistams!”. Štai tokia toji realiai veikianti demokratija, kurią aš išvydau prezidento rinkimų metu!

Jeigu prie viso to pridėsime tai, kad oficialiojoje ir iš mokesčių mokėtojų kišenės išlaikomoje žiniasklaidoje apie mane visiškai nieko nepranešė, tai galima tik įsivaizduoti visą bendrą nutylėjimo atmosferą. Televizijos laidose ne tik nieko nepranešdavo apie mane, bet apskritai nutylėdavo, kad egzistuoja dar ir ketvirtas kandidatas. Vienas reporteris vėliau mums pasakė, kad buvo duotas nurodymas „iš paties viršaus” nebandyti net užsiminti apie mane, ir tik dėmesingas stebėtojas galėjo pamatyti, kaip tiksliai visa žiniasklaida vykdė šį reikalavimą.

Dar vienas įdomus momentas: internetinio bundestago puslapio rubrikoje „Federalinio prezidento rinkimai” visiems kandidatams buvo suteikta galimybė pristatyti save. Aš irgi parašiau tekstą apie save, o rašydamas orientavausi į kitų kandidatų tekstus.

Mano tekstas svetainėje įdėtas tik gegužės 12 d., po savaitės tylos. Tačiau jau kitą dieną Federalinio susirinkimo prezidentas Lamertas nusprendė jį cenzūruoti. Bundestago viceprezidentai Pau (nuo „kairiųjų”) ir Tirzė (nuo socialdemokratų) pareikalavo mano tekstą pašalinti dėl „nacizmo propagandos”. Nepaisant to, kad Bundestago valdyba lyg pasiteisindama kalbėjo, jog mano tekste neįžiūrėjo nieko smerktino, iš pirminio teksto liko tik ketvirtadalis. Buvo pakeista netgi mano fotografija. Vietoj mano pasiūlytos nuotraukos, kurioje aš nufotografuotas saulės šviesoje ir su gitara rankose, įdėta kita, kurioje aš atrodau išblyškęs ir ligotas. Į savo protestus aš dar ir šiandien negavau atsakymo. Gegužės 19 d. padaviau skundą dėl neteisėto elgesio su manimi į federalinį konstitucinį teismą, tačiau jau kitą dieną be jokio paaiškinimo mano skundas buvo atmestas. Taip man kaip kandidatui į prezidentus nebuvo jokios galimybės prisistatyti tautai ir Federalinio susirinkimo rinkėjams.

Mano vardas nebuvo paminėtas netgi prezidento rinkimams skirtoje brošiūroje, dalinamoje Federalinio susirinkimo nariams, žiniasklaidos atstovams ir susirinkimo svečiams. Apie tris kandidatus ten kalbama, o apie ketvirtąjį - nė žodžio! Dar vienas įdomus atvejis: rinkimų metu per televiziją rodė tiesioginę transliaciją iš plenarinės salės. Transliacija vyko per oficialųjį Bundestago ir vyriausybės kanalą „Phönix”. Vienam garsiam politologui buvo užduotas klausimas, ką jis mano apie tris kandidatus. Atsakydamas, politologas iš karto pabrėžė, kad kandidatų yra ne trys, o keturi, ir ėmėsi juos vardinti: Kioleris, Švan, Zodanas ir… iki tol, kol jis spėjo ištarti mano pavardę, jį tiesiog išjungė! Visą tai vyko minint pagrindinio VFR įstatymo, įtvirtinančio visų lygybę, šešiasdešimtmetį. Tiesiog pasityčiojimas!

Apie pusę pirmos dienos mums buvo pranešta įdomi naujiena: televizijos kanalo „Pro7″ videotekoje „nesantis” kandidatas į Vokietijos prezidento postą Frankas Renikė gavo 55 procentus apklaustųjų televizijos žiūrovų balsų! Neblogas rezultatas nežinomam ir žiniasklaidos ignoruojamam kandidatui.

Rinkimų metu paskelbtos visų 1224 prezidento rinkėjų pavardės, jiems buvo išdalinti vokai su balsavimo biuleteniais, po to jie ėjo į kabiną slaptam balsavimui.

Paskui buvo pranešti rinkimų rezultatai. Visi vėl susėdo į savo vietas. Įtampa, netrukus - muzika, aplodismentai iš laimėjusiųjų pusės. Laimėjo kandidatas, turėjęs visus šansus laimėti. Tuomet buvo įteikiamos gėlės neišrinktiems kandidatams. Įteikiant ketvirtą gėlių puokštę iškilo problemų, kadangi mane buvo sunku surasti salės gale prie durų. Kioleris priėmė savo pergalę. Aš negavau nė vieno balso iš kitų delegatų - nejaugi tokia stipri manipuliatorių žmonių protais valdžia?

Išrinktasis prezidentas kalbėjo apie „globalizmą žmogišku veidu”, Bundestago prezidentas pasakė baigiamąją kalbą. Nuskambėjo šalies himnas ir mes jį giedojome kartu su savo kolegomis iš NDP/VLS, o daugelis kairiųjų bei žaliųjų demonstratyviai negiedojo ir liko sėdėti. Lamertas baigė susirinkimą ir pakvietė visus švęsti. Stalai lūžo nuo valgių, šampano, sulčių, alaus. Šen bei ten lakstė patarnautojai. Stambių politikų jau nesimatė. Visur buvo įjungti televizoriai: futbolas.

Kaip supratau, daug kam knietėjo greičiau baigti su tais balsavimais ir eiti žiūrėti futbolo. Prieš išeinant, visus balsavusius apdovanojo knygomis: gražiai išleista Konstitucija ir knyga „Laisvė - 1849 - 1919 - 1949 - 1989″. Šiose knygose iškilmingai deklaruojama, kad pagrindinė valstybės ir demokratijos vertybė yra piliečių lygybė prieš įstatymą, tačiau šis principas Federalinio prezidento rinkimų metu buvo gėdingai ir nusikalstamai išniekintas. Man nebuvo numatyta jokia dovana ir tik po mano draugų protestų surado kelias knygutes: „Taip, taip, žinoma. Kandidatui irgi skiriama dovana”. Koks smulkmeniškumas, kokia gėda!

Praėjus kelioms dienoms, Liudvigsburgo laikraštyje perskaičiau žinutę, skirtą prezidento rinkimams. Joje rašoma: „NDP ir VLS delegatai sėdėjo paskutinėse gretose. Tarp jų ir Frankas Renikė - dešinysis liaudies dainius, kuris su savo odinėmis kelnėmis, nuskustu pakaušiu ir smilkiniais atrodė kaip besišypsanti Adolfo Hitlerio reinkarnacija, tik be ūsiukų…”. Toliau ten pat parašyta: „Paskiau visi atsistojo ir sugiedojo nacionalinį himną. Ir tik nacistai liko sėdėti”.

Nejaugi atmintis mane apgauna? Iš tiesų, aš vilkėjau juodas odines kelnes, tačiau jų niekuomet nevilkėjo Hitleris. Buvau tvarkingai pasikirpęs, tačiau nei pakaušis, nei smilkiniai nebuvo išskusti. Atrodo, kad nei plaukų spalva, nei kirpimo forma niekuo nepriminė įstrižai krentančios „hitleriškos” sruogos. Skambant himnui nei aš, nei kiti mūsų grupės atstovai nesėdėjo, o stovėjo ir garbingai giedojo tautos himną. Buvo tokių, kurie negiedojo, tačiau iš kitų frakcijų - kairiųjų, žaliųjų, socialdemokratų. Ar egzistuoja melo ribos?

Su kartėliu aš galvoju: koks gi skirtumas tarp unifikuotos žiniasklaidos 1933 ir 2009 metais? Dar niekuomet taip ryškiai nemačiau, kokioje šalyje mes gyvename!

Raimundas Bormanas, Meklenburgo landtago deputatas, apie prezidento rinkimus pasisakė taip: „Tai dvarininkų elito kopija Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse: jie švenčia ir juokiasi, tačiau jų laikas praeina. Jie tapo nebereikalingi besikeičiančiame pasaulyje. Jie - paprasti statistai. Jų aklumas stumia tautą ir valstybę prie bedugnės krašto. Jie - besijuokiančios marionetes, patenkintos savimi ir dvasiškai ribotos”.

Tauta sugebėjo pakilti iš pokario bedugnės. Ar sugebės ji pakilti po kritimo į multi-kulti-kriminalinę prarają?”

Frankas Renikė

Versta iš Volksdeutsche-stimme.de

Paimta iš www.patriotai.lt

Rodyk draugams

Tautininkams komentatoriams

Man tai jau atsibodo visų dejavimai, kaip yra blogai, visų ekspertų pasisakymai ką reikia daryt ir ką nedaryti, kai viskas ir užsibaigia pranešimo forume lygyje. Dėkui tiems, kurie puoselėja lietuviškumą ir gyvai (o čia tikrai tokių yra), tačiau jeigu imsime platesnį spektrą, tai jei visi darytų taip, kaip rašo, tai jau seniai turėtumėme laisvą (nuo rytų ir vakarų) Lietuvą su tautiška ir lietuviška politika.
Bet komentatoriai geriau palauks, kol kiti už juos padarys viską.
Neketinu pulti į kraštutinumus kaip vienas vieno forumo dalyvis ir jus slunkiais nevadinsiu, bet jeigu jau nedarote nieko, apart valstybinių švenčių šventimo prie televizijos, tai gal ir nereikia pasakoti ką daryti?

Rodyk draugams