BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nurimus audroms: mintys apie pagonybės ir krikščionybės santykius

Prie katedros buvo surengta akcija „Krikščionybė Lietuvoje - okupacinė”. Akcijos rezultatus galėčiau pavadinti tokius: Nemažai žmonių pradėjo kritiškai žiūrėti į Romuvą (nors organizatoriai buvo ne jie), vyko nemažai diskusijų ir tautininkų stovykla kuriam laikui buvo susipriešinusi. Aš pats asmeniškai gerokai apsipykau su man gana brangiais žmonėmis, su kuriais seniau rasdavau bendrą kalbą (išskyrus, turbūt, alkoholio klausimą). Kyla klausimas: Ar vertėjo?
Man ši akcija atrodo paaugliška, visiškai neapgalvota. Atrodo, kad akcijos dalyviai sąmoningai nori, kad Baltų religija nebūtų pripažinta tradicine, o būtų nuleista į marginalų lygmenį. Tiesa - pažįstų nemažai to dalyvių ir jeigu vienus tuo galėčiau įtarti, tai kitus - nei už ką. Buvo ir daugiau tokių negatyvių akcijų - siekis pakeisti Kauno herbą, ėjimas į bažnyčią su marškinėliais „Mes nesiklaupsim” ir taip rodoma nepagarba mišioms, žmogus su tokiu pačiu plakatu vasario 16 dienos iškilmėse (leiskit priminti, kad vasario 16 nepriklausomybės akto signatarų nemaža dalis buvo kunigai), priešinimasis Brunono gatvei. Aš nemanau, kad pagonybę reiktų propoguoti tokiais metodais. Visų pirma reiktų eiti per pozityvius dalykus. Veliuonos skulptūra - puikus to pavyzdys, festivalis Mėnuo Juodaragis, Apuolė - taip pat.
Šis šūkis - įžeidimas to, kas man, kaip baltui - brangu. Tai - mūsų protėvių. Aš neleisčiau sau sakyti, kad vasario 16 signatarai, knygnešiai, Lietuvos partizanai, mano paties tėvai ir seneliai buvo ar yra kokie okupantų koloborantai. Tai - nepagarba tiems, kas liejo savo prakaitą ir kraują dėl mūsų žemės, dėl mūsų Tėvynės.
Taip, Šventaragio slėnis buvo mūsų šventovė. Tačiau tai buvo tada, kai ten buvo slėnis. Dabar tai - miesto centras. Man niekaip betoninės konstrukcijos nedera su man šventa vieta, daryti apeigas ten - nebūtų dvasinga. Kiekviena religija, kaip ir pagonybė, nėra sustingęs dalykas. Ji keičiasi, ji yra gyva, nes gyva yra tauta, kuri puoselėja tai. Nemanau, kad reikia griauti darną tam, kad atgauti kažkada buvusią šventą vietą (kita kalba būtų ten įsileisti archeologus - tai yra būtina). Man šventa yra visa gamta, tikrai daug šventesnis yra giria, negu betoniniai požemiai.
Jeigu jau taip ieškoma priešų - jų ieškoma ne ten. Geriau savo jėgas nukreiptų kovai su nieko, apart pelno nematančiais verslininkais, kurie kerta mūsų miškus, tiesa kelius pro girias, kurios apipintos legendomis ir padavimais, vien tam, kad praplautų ES pinigus. Kad sustabdytu keturačius vairuotojus, darančius savo lenktynes draustiniuose, kuriuose jau nebeskrenda čia perėti paukščiai. Toks gamtos niekinimas, siekiant vieno tikslo - pelno - man yra šlykštus, niekintinas.
Aš pažįstu nemažai šaunių, tautiškų krikščionių ir gerbiu jų pasirinkimą tikėti, puoselėti jam priimtinas vertybes ir manau, kad tai yra gerokai geriau, negu iš vakarų plūstantis vertybinis nihilizmas. Vien dėl to, kad jų religinė konfesija yra kitokia nei mano - nepradėsiu jų smerkti. Man krikščionybė netrukdo puoselėti savų vertybių, tikėti į gamtos gyvastį ir didingumą, tikėti, kad kovoje prieš tautos priešus gatvėse, žygiuojant eitynėse mūsų protėviai žengia koja kojon su manimi dausose, tikėti, kad aš einu tuo pačiu keliu greta jų, semtis iš jų stiprybės. Tai - mano tikėjimas, mano kova.

Į pergalę!

Rodyk draugams

Vakaro mintys apie homoseksualizmą


Homoseksualistai man primena alkoholikus - jie niekada nepripažins, kad jie serga. Vietoje to jie norės, kad aplinka juos gerbtų ir keistųsi pagal jų norus. Pripažinus, kad tai yra liga - išsispręstų diskriminacijos problemos, nes niekas neketina diskriminuoti ligonių - juos reikia užjausti. Tarkime, kad homoseksualumas yra įgimtas, o ne įgytas (kaip prieštarautų ne tik sveikas protas, bet ir mokslininkai). Tai vadinasi potraukis lavonams, gyvūnams, vaikams - taip pat įgytas. Mes visi sutinkame, kad tai yra liga. Mes sutinkame, kad tarp dviejų tos pačios lyties asmenų yra abipusis noras homoseksualiems santykiams. Tačiau dėl to, kad nėra prievartos - tai nelaikoma nusikaltimu. O ar vien dėl to turėtų tai būti nelaikoma liga?

Rodyk draugams

Blaivybė nelygu abstinencijai

Lietuvių tautinio jaunimo sąjungoje Edmundo iniciatyva susikūrė šaunus klubas - Valančiaus legionas, taip pratęsdamas Lietuvai svarbaus veikėjo - Motiejaus Valančiaus veiklą. Turbūt niekas net nebandytų prieštarauti šio klubo idėjoms: patriotai už blaivybę, už stiprią tautą be alkoholizmo. Klausimų čia daug kilti ir neturėtų, bet vis gi - jų kyla.

Reiktų suprasti vieną - blogis yra ne pats alkoholis, o alkoholizmas - pastovus, liguistas alkoholio vartojimas. Taip pat, vargu, ar alkoholį galime laikyti didžiausiu mūsų tautos blogiu, jis neturėtų būti išskirtas aukščiau už narkomaniją, egoizmą ir vartotojišką kultūrą, kosmopolitizmą, doros normų pakrikimą.

Kuo skiriasi blaivybė ir abstinencija?

Motiejaus Valančiaus Blaivybės sąjūdis skiria šiuos du reiškinius. „Blaivybės draugijų tikslas - atpratinti valstiečius nuo degtinės vartojimo. Blaivybė nebuvo suprantama kaip visiška abstinencija - net davę priesaikas ir įšventinti blaivininkai galėjo saikingai gerti alų, midų ir vyną. „

Valančiaus legionas neturėtų krypti į radikalią pusę. Vietoje eilinių žmonių puolimo už tai, kad jie būdami gamtoje, su bendražygiais, vakare prie laužo nori atsigerti alaus, reiktų skatinti sportą, propaguoti sveiką, tautišką gyvenimo būdą. Nereikėtų alkoholizmu vadinti net ir minimalaus alkoholio vartojimo, tarkime bokalo alaus sporto varžybų metu ar vyno taurės per pietus. Vargu ar teisinga būtų sakyti, kad patriotizmas ir alkoholis, o ne alkoholizmas (!) - nesuderinami.

Lietuviai nuo seno savo pergales vainikuodavo švente su alumi bei midumi! Tai yra mūsų tautos tradicijų dalis. Yra žinoma apie alkoholio sakralinę reikšmę, tarkime folklore alaus, užstalės dainos užima atskirą svarbią terpę, yra išleisti netgi alaus dainų dainynai. Radikalai, kaip blogį įvardindami alkoholį, o ne alkoholizmą, kerta per jautrią mūsų tautos vietą - tradicijas. Keli režimai bandė pakeisti žmogų - rudasis - kurdamas naują, vienodą žmogų - ariją, raudonasis - sakydamas, kad visa kas buvo iki jų - pasenę, kad praeitį, tradicijas reikia išmesti, žydrasis - skatindamas vertybinį nihilizmą. Visų jų retorika buvo panaši - aiškus įvardintas priešas, jo demonizavimas - ar tai būtų žydas, ar buržuaziniai nacionalistai ar tautinės valstybės idėja, religija, moralė.

Nepamirškime, kad esame jaunimo sąjunga, kad visi turime atskirus gyvenimus, į kuriuos neturėtumėme kištis. LTJS pozicija neturėtų būti prieš alkoholį, LTJS turėtų būti prieš alkoholizmą, tikrojo alkoholizmo prasme. Visiems mums nepatinka iki žemės graibymo nusitašęs lietuvis, ypač su tautine simbolika. Vietoj to, kad jį išvadintumėme visais bjauriais žodžiais - geriau nuveskime jį namo. Taip pat neturėtų būti alkoholio vartojimo su LTJS simbolika. Tai daro sąjungai antireklamą, ypač jeigu jos pozicija - už blaivybę, prieš alkoholizmą. Vis gi nereikia patapti radikalais. Jeigu žmogus uždarame renginyje, su simbolika, išgers taurę vyno - nematau nieko blogo tame.

Nebūkime fanatikai! Alkoholio klausimas nėra vertas mūsų pykčių. Tai - jėgų švaistymas. Geriau prižadėkime sau, kad už kiekvieną gerą šventę su alkoholiu - padarysime gerą darbą tautai. Taip mūsų idėjos tik laimės.

Tomas Skorupskis

Rodyk draugams